Žaibo energija

Vienas iš įspūdingiausių gamtos reiškinių yra žaibas. Ši „dieviškos rūstybės“ apraiška paprastai pateikiama kaip įrodymas, kad gamtos galimybės beveik neribotos. Tačiau tyrimai, kurie buvo atlikti per pastaruosius 20 metų Pietų Amerikoje, Italijoje ir JAV, parodė, kad žaibas ne visuomet esti nukreiptas iš dangaus į žemę. Kartais, atvirkščiai, jis šoka nuo žemės į dangų. Tuo momentu, kai žaibas trenkia į anteną, galima nedideliais feromagnetiniais registratoriais išmatuoti ja tekančios srovės stiprumą. Didžiausia tokiu atveju užregistruota reikšmė ne didesnė kaip 100 000 amperų. Šis skaičius atrodo įspūdingas, bet kai kuriose gamyklose elektrolizės voniose aliuminiui gauti naudojama tokio pat stiprumo – 100 000 A srovė. Tiesa, susilietus žaibui su antena, atsiranda įtampa, siekianti 25 mln. voltų, tuo tarpu elektrolizės vonioje įtampa tebūna vos keleto voltų. Žaibo išlydžio galingumas – vienas milijardas kilovatų. Tai sudaro beveik tiek pat, kiek duoda viso pasaulio elektrinių galingumai, kartu paėmus. Kadangi išlydis trunka nepaprastai trumpai, tai jo metu išskiriama energija stebėtinai maža. Žaibo srovės stiprumo maksimumas pasiekiamas ne daugiau kaip per 1-2 mikrosekundes. Taigi išlydžio metu išsiskiria vos viena kilovatvalandė energijos.

Kartais tenka girdėti, kad visiems gerai žinomi žaibo išlydžio sukelti dideli mechaniniai sugriovimai prieštarauja šiam tvirtinimui; tačiau nereikia pamiršti, jog viena kilovatvalandė ekvivalentiška energijai, kurią atpalaiduoja krisdama tuštumoje daugiau kaip iš 400 m aukščio vienos tonos masė; toks kritimas taip pat sukelia gana įspūdingus mechaninius efektus. Vienas kilogramas paprastos sprogstamosios medžiagos prilygsta tik kelių kilovatvalandžių energijai.

[…]

Bendrą perkūnijų aktyvumą Žemės rutulyje galima prilyginti beveik pastoviam 600 mln. kW galingumui.

Šaltinis: knyga Žemė ir kosmosas (4), Autorių kolektyvas, Mintis, 1973 metai, 117-118 puslapiai.

Parašykite komentarą